Juozas Girnius (1915–1994 m.) lietuvių filosofas egzistencialistas gimė 1915 m. gegužės 23 d. Sudeikiuose, Utenos apskrityje, mirė 1994 m. rugsėjo 13 d. Bostone. 1995 m. liepos 1 d. jo palaikai perlaidoti Sudeikių Švč. Mergelės Marijos bažnyčios šventoriuje.
1926 m. Sudeikiuose baigė pradžios mokyklą ir 1928 m. įstojo į Utenos gimnaziją, kurią baigęs, 1932 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Teologijos ir filosofijos fakultetą. Jame studijavo filosofiją. Universitetą baigė 1936 m. 1936–1937 m. tobulinosi Europoje: Liuveno, Freiburgo, Paryžiaus universitetuose. 1939–1940 m., tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, rašė straipsnius „Židiniui“. 1941–1943 m. Kauno universitete dėstė filosofiją, skaitė egzistencializmo kursą. Karui baigiantis, pasitraukė į Vakarus. Vokietijoje bendradarbiavo leidiniuose „Žiburiai“ ir „Tėviškės garsas“, mokytojavo Niurtingeno ir Švabiš Gmiundo lietuvių stovyklų gimnazijose. Vokietijoje J. Girnius pradėjo rašyti straipsnius į tik pradėtus čia leisti „Aidus“.
1949 m. atvyko į Ameriką, kur apsistojo pas pranciškonus. Prancūzų kalba parašė disertaciją „Laisvė ir būtis. Karlo Jasperso egzistencinė metafizika“, už kurią 1951 m. Monrealio universitetas (Kanada) suteikė filosofijos daktaro laipsnį. Disertacija atskira knyga lietuviškai išleista 1953 m. Brukline.
1952–1969 m. „Lietuvių enciklopedijos“ redaktorius. Nuo 1965 m. redagavo žurnalą „Aidai“. 1963–1967 m. Ateitininkų federacijos vadovas.
Rašytojas, miškininkas, žurnalistas Gediminas Isokas gimė 1931 m. vasario 23 d. Baltakarčiuose, Utenos rajone. Mirė 2020 m. liepos 5 d. Vilniuje.
Gediminas Isokas mokėsi Kušnieriūnų pradinėje, Užpalių septynmetėje mokykloje, Švenčionių gimnazijoje. 1949 m. baigė Vilniaus miškų technikumą, 1966 m. baigė Vilniaus universiteto Gamtos fakultetą. Nuo 1949 m. dirbo miškų ūkiuose, girininkijose, Lietuvos miškų ūkio ministerijoje, žurnalo „Mūsų girios“ redakcijoje. Nuo 1998 m. Lietuvos miškininkų sąjungos garbės narys. Nuo 1969 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys. G. Isoko kūryba yra ir meninė, ir gamtamokslinė. Išleido daugiau nei trisdešimt knygų.
Fizikos ir matematikos mokslų daktaras, profesorius, Lietuvoje ir pasaulyje žinomas talentingas mokslininkas, visuomenės veikėjas Vytautas Statulevičius gimė 1929 m. lapkričio 27 d. Bikūnuose, Utenos rajone. Mirė 2003 m. lapkričio 23 d. Kaune, palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.
1937–1941 m. mokėsi Dubuliškių pradinėje mokykloje, vėliau baigė Antalieptės žemės ūkio mokyklą. 1947 m. eksternu išlaikęs egzaminus už progimnazijos kursą, įstojo į parengiamuosius kursus Vilniaus universitete ir juos baigęs įstojo į VU Fizikos ir matematikos fakultetą, kur 1949–1954 m. studijavo matematiką. Baigęs universitetą, Jono Kubiliaus rūpesčiu, 1954–1957 m. studijavo Leningrado universiteto aspirantūroje ir dirbo Vilniaus universiteto Bendrosios matematikos katedroje asistentu. 1956 m. V. Statulevičiaus moksliniai darbai buvo įvertinti Leningrado universiteto premija. Tai išskirtinis atvejis, kai šią garbingą premiją gavo aspirantas. 1959 m. V. Statulevičius Leningrado universitete sėkmingai apgynė fizikos ir matematikos mokslų kandidato disertaciją „Lokalinės ribinės teoremos nehomogeninėms Markovo grandinėms“. Grįžęs į Lietuvą, V. Statulevičius dirbo MA Fizikos ir matematikos institute ir skaitė paskaitas Vilniaus universitete. 1967 m. pertvarkius institutą, išrinktas jo direktoriumi, tais pačiais metais apgynė fizikos ir matematikos mokslų daktaro disertaciją „Tikimybių teorijos ribinės teoremos“. Vėliau vadovavo MA Matematikos ir kibernetikos institutui (nuo 1990 m. – Matematikos ir informatikos institutas) ir jo Tikimybių teorijos skyriui. Jam vadovaujant tikimybių teorija ir matematinė statistika tapo pagrindine instituto mokslinių tyrimų kryptimi. Plėtojamos kitos matematikos šakos – diferencialinės lygtys ir skaitiniai jų sprendimo metodai, matematinė logika ir lošimų teorija, taip pat tuomet dar pirmuosius žingsnius žengianti informatika.